SOJŲ AUGINIMAS LIETUVOJE

Sėjos laikas

Kalbant apie sojų sėjos laiką – skubėti nereikėtų: į per drėgną dirvą pasėtos sėklos nesudygs, o supus (esant žemai temperatūrai ar net šalnų pavojui). Per vėlai (gegužės pab. – birželio pr.) pasėtų sėklų derlius gali būti mažas, o jį kulti reikės jau vėlai rudenį. Optimaliausiu laiku sėjai laikomas gegužės vidurys, nes nebelieka šalnų rizikos, o temperatūra tampa stabilesnė.

Darbai prieš sėją

Prieš sėją būtina atlikti dar kelis svarbius darbus. Vienas jų – gerai paruošti dirvą. Rekomenduojama iš rudens suarti, o pavasarį suakėti. Jei dirvos paviršius nelygus arba pavasaris labai vėlyvas, patartina sukultivuoti 6–8 cm gyliu ir privoluoti – taip bus paskatinamas piktžolių dygimas, o dirvos paviršius bus lygesnis.

Galimas ir kitoks dirvos paruošimo variantas: pavasarį glifosuoti (ypač jeigu daug piktžolių) ir po 14 d. tiesiogiai sėti. Antrasis labai svarbus darbas – sojos pupelių inokuliacija (apvėlimas nitraginu). Tai atlikti būtina, nes Lietuvoje sojai tinkamos azotą fiksuojančios bakterijos dar negyvena. Sojos be Rizobium japonicum bakterijų negali efektyviai pasisavinti atmosferinio azoto. Be inokuliacijos augalas neatskleidžia savo derliaus potencialo . Inokuliantų naudojimas prieš sėją rodo akivaizdžius rezultatus: sėjant neinokuliuotas sojas, gaunamas daugiau nei dvigubai mažesnis derlius. Žinoma, derlius labai priklauso ir nuo meteorologinių sąlygų augalų vegetacijos metu: esant drėgnesniam orui, kai sąlygos azotą fiksuojančioms bakterijoms palankesnės, derlius gali viršyti ir 2 t/ha. Tačiau jei metai sausi, bakterijos formuoja mažiau gumbelių ant šaknų, todėl silpnėja azoto fiksacija, o derlius tarp apveltos bakterijomis ir neapveltos sojos iš esmės nesiskiria. Aktyviai azotą fiksuojantys gumbeliai yra rožinės-šviesiai raudonos spalvos, o balti ar žali gumbeliai – nefiksuoja arba dar nepradėjo fiksuoti azoto. Aplinkos sukeliamas stresas (pvz. šaltis, sausra, užliejimas, rūgšti dirvožemio reakcija) kenkia gumbelių vystymuisi bei apsunkina azoto fiksacijos procesą.

Sojų sėja

Gerai paruošus ir parinkus žemę, bei apvėlus sėklas bakterijomis, ateina laikas sėjai. Čia galimi keli variantai, nes labai svarbu pasirinkti tinkamą tarpueilių plotį: 15 cm, 25 cm ar 35 cm. Vieno atsakymo, kuris tarpueilių plotis yra geriausias, nėra: sausringais metais būtent iš siauriausių tarpueilių gaunamas didžiausias derlius, nes ten tiesiog daugiausia augalų. Tačiau jei drėgmės dirvožemyje pakanka, augalai tinkamai vystosi ir auga vešlūs, auginant siaurais tarpueiliais jie pradeda konkuruoti tarpusavyje. Trijų metų duomenimis, optimalūs buvo 35 cm tarpueiliai.

Augalai gavę šalnų, herbicidų streso, automatiškai būna žemesni, ilgėja vystymosi laikas, ir pirmos apatinės ankštys būna žemai, kas apsunkina sunokimą, skatina greitesni išbyrėjimą, bei nuėmimas tampa problemiškesnis.

Kadangi Lietuvoje auginami dar labai nedideli sojų plotai, jų nepuola ligos ar kenkėjai (kitos šalys jau susiduria ir su šiomis problemomis). Šis augalas yra labai geras priešsėlis, nes geba sukaupti netgi du kartus daugiau azoto (negu žirniai ir yra  puikus sėjomainos narys.

Vienintelis trūkumas, net puikiai „padarius namų darbus“ (paruošus dirvą, išsirinkus veislę, sąžiningai įdirbant tarpueilius), bet esant netinkamoms meteorologinėms sąlygoms – sojos savo derliumi nedžiugins. Sėkmingam sojų augimui birželį ir liepą yra būtinas lietus, o rugpjūtį ir rugsėjį – kaitinanti saulė.

Sojų auginimui rekomenduojama tręšti 20–60 kg/ha azoto, 60–80 kg/ha fosforo ir 80–120 kg/ha veikliąja medžiaga. Fosforo ir kalio trąšas galima išberti rudenį arba pavasarį, o azotines trąšas – pavasarį prieš sėją. Šis startinis azoto kiekis reikalingas, jog augalas turėtų energijos, kol ant šaknų dar nesusiformavo „azoto fabrikėlis“ – gumbelinės bakterijos. Intensyviausias maisto medžiagų naudojimas prasideda vegetacijos antroje pusėje ir trunka nuo sojos žydėjimo pradžios iki pat ankščių susidarymo.

Klimatas keičiasi, selekcininkai išveda vis geresnes naujas veisles, o vedami smalsumo ūkininkai bei mokslininkai nuolat atlieka eksperimentus savo ūkiuose ar bandymų laukeliuose. Dėl šių priežasčių sėklų pasiūlos rinka nuolat plečiasi, ūkininkai turi vis didesnį pasirinkimą, tad atsiranda ir daugiau nežinios, kokiais augalais praturtinti sėjomainą. Soja – puikus pasirinkimas. Net jeigu ir nebus gausaus derliaus, bakterijos gausiai praturtins dirvožemį azotu kitam sėjomainos nariui. Lietuvoje rekomenduojamos naujos, su dideliu kiekiu baltymų ir daug aliejaus turinčios veislės, kaip ‘Newport‘ (ankstyva), ‘Erie‘ (vid., ankstyvumo), ‘Calgary‘ (vėlyva).

Jeigu planuojate auginti soją, rekomenduojame pasitarti su auginimo patirtį turinčiais Agrimatco Lietuva agronomais

Paregnė:

Agronomas Evaldas Vingilys